Jau daugelį metų (net kelis amžius!), atėjus rudenio laikotarpiui, lapkričio 1 ir 2 dienos krikščioniškoje Lietuvoje minimos Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Per jas žmonės prisimena savo artimus mirusiuosius, juos pagerbdami maldomis, aplankydami ir sutvarkydami jų amžino poilsio vietas – kapus.
Tiesa, šios dienos turi ne tik krikščioniškų tradicinių šaknų, bet ir rezistencinių, patriotinių savybių. Per Vėlines, Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos laikais, jaunimas nevengdavo demonstracijų miestuose, tikinčiųjų procesijomis, o tokia aktyvi veikla dažnai sukeldavo nerimą tuometinei valdžiai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Visų šventųjų diena ir Vėlinės tapo ramybės, mirusiųjų atminimo ir jų kapų lankymo, susikaupimo diena.
Nors ši graži ir Lietuvai prasminga tradicija tęsiasi ir dabar, šiais laikais jau galima pajusti ir kitą kontraversišką atmosferą, kuri gali sukelti kultūrinę priešpriešą. Prieš pat lapkritį, spalio 31 dieną, Lietuvoje vis labiau populiarėja iš tolimųjų vakarų atėjusi Helovino (angl. „Halloween“) šventė. Pagal vertimą, šios dienos pavadinimas reiškia Visų šventųjų vakaras (angl. All Hallows‘ Eve) ir, nors pavadinimas labai panašus į mūsų Visų šventųjų dieną, šventės reikšmė yra kiek kitokia, nei mūsų krikščioniškosios tradicijos.
Helovino paminėjimas yra kilęs ir į Lietuvą atėjęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Šią naują ir populiarėjančią tradiciją atnešė filmai, internetas, socialiniai tinklai, iš Lietuvos emigravę ir grįžę žmonės. Helovino metu, dažniausiai vaikai, dėvi įvairius kostiumus siaubo fantazijų, įvairių filmų, knygų, serialų veikėjų tematika ir lanko kitų žmonių namus. Norint gauti saldainių, reikia pabelsti į namų duris ir kai jas šeimininkas atidaro, sakyti „Pokštas arba saldainis“. Ši tradicija Lietuvoje dar nėra įsitvirtinusi, tačiau šou verslas vis labiau populiarina šią tariamą šventę. Pavyzdžiui, skaptuojami moliūgai ir iš jų daromi žibintai, rengiami vakarėliai, kuriuose apsirengiama įvairių veikėjų, numirėlių kostiumais, žiūrimi siaubo filmai, net sukuriamos gąsdinančios situacijos.
Tokia proga pelningai pasinaudoja ir didieji Lietuvos prekybos centrai, nes Helovinas šalyje populiarėja, todėl ir pelnas už šios šventės atributiką didėja. Žmonės siekia efektų, leidžia pinigus kostiumams, daiktams ir priemonėms šia tematika. Visų šventųjų vakaro tema, organizuojami vakarėliai, siaubo filmų seansai, ribotam laikui įrengiamos vietos, kuriose žmonės yra gąsdinami ar kitaip ieško adrenalino pojučio.
Lietuvoje, dėl dirbtinio Helovino populiarinimo, įvyksta tradicijų ir vertybių sankirta. Kaip ir minėta ankščiau, nors pavadinimai yra panašūs, bet Visų šventųjų vakaro (Helovino) ir Visų šventųjų dienos principai yra visiškai skirtingi. Per Heloviną žmonės triukšmauja, kvailioja ir kitaip mini šią dieną. Tuo tarpu, per Visų šventųjų dieną ir Vėlines, žmonės siekia rimties, gyvenimo prasmės apmąstymo, ramybės, meldžiasi už mirusius artimuosius. Todėl kyla klausimas ateičiai: ar nekyla grėsmė jau kelis amžius gyvuojančioms krikščioniškoms tradicijoms? Ar toks naujos šventės atėjimas į Lietuvą nereiškia tautiečių vertybių ir tradicijų stagnavimo ir nuvertėjimo.
Užuot populiarinę Lietuvai visišką svetimą, iš tolimų valstybių atėjusią šventę, kuri trukdo kitoms, priešingoms tradicijų vertybėms, reikia prisiminti mūsų tikrąjį lietuvišką Heloviną – Užgavėnes, kurios šviečiamos visai kitu kampu. Juk šios šventės atributika – persirengimas į iš fantazijos atėjusias būtybes arba gyvūnus, kaukių gaminimas ir jų dėvėjimas, vaikščiojimas per namus ir blynų, saldumynų prašymas. Per Užgavėnes daromos išdaigos, linksmai pramogaujama ir dainuojamos dainos. Kodėl lietuviai nori atnešti svetimą šventę iš tolimųjų vakarų prieš pat ramybės ir rimties dienas, kai jau ir taip yra vos ne tokios pačios esmės šventė? Šio klausimo reikia klausti verslininkų, šou biznio žmonių.
Vis dėlto, dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir prekybininkai. Helovino metu, parduotuvėse galima rasti daug atributikos įvairovės: nuo maisto, saldumynų iki įvairiausių veikėjų ar numirėlių elementų kostiumų ir papuošimų. Tuo tarpu per Užgavėnes, šventės atributikos ir maisto prekybos centruose rasti yra labai sunku, todėl dažniausiai reikia gamintis pačiam. Todėl Heloviną žmonėms, ypatingai jaunimui, švęsti yra daug lengviau, nei Lietuvos tradicines Užgavėnes. Bet ar negalime Užgavėnių padaryti tokia pačia populiaria švente kaip Helovinas ir tik labiau stiprinti savo tradicijas ar jas net tobulinti? Tokiu atveju Lietuvai nereikėtų kopijuoti kitų valstybių kultūrinių švenčių ir Lietuvos kultūra nebus kilusi iš „beždžionizmo“ – svetimų kultūrų atkartojimo ir plėtojimo.
Taigi, pramogos ir šventimas Lietuvoje nėra blogai. Lietuva yra šiaurietiška šalis, kurioje žmonės yra linkę į ramybę, socialinį erdvės palaikymą ir dažnai paniurę dėl savų rūpesčių ar problemų. Todėl tik linksminantis ir pramogaujant galime prašviesinti mūsų gyvenimą ir atnešti daugiau šilumos. Tačiau negalime leisti, kad svetima, iš tolimų valstybių atnešta priešinga kultūra trukdytų mūsų svarbioms ir prasmingoms tradicijoms, kurios reikalauja ramybės, apmąstymų ir prisiminimų. Svetimos šventės priverčia apleisti kitas, mūsų protėvių puoselėtas šventes, tradicijas, kaip kad Helovino populiarinimas vietoje Užgavėnių. Todėl skatinkime mūsų tradicijų plėtojimą ir tobulėjimą, neapleiskime savo tradicijų, nes chaoso įvedimas kenkia tiek žmogaus gyvenimo, t iek visuomenės vystymuisi.
Giedrius Katkauskas