„Sandrauga“ klausia: kam Lietuvoje ieškoti darbuotojo už tūkstančių kilometrų, kai savų žmonių darbo biržoje – pilnos eilės?
Lietuvoje vėl verda diskusija dėl užsieniečių įdarbinimo. Prezidentūra Seimui pateikė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimo projektą, o Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ į šį projektą žiūri ne per politinius lozungus, o per paprastą klausimą:
o kas šioje istorijoje atsitiks su Lietuvos darbuotoju?
Skaičiai labai paprasti. 2026 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje buvo registruota 145,7 tūkst. bedarbių, iš jų daugiau kaip 15 tūkst. – jaunesni nei 24 metų. Tuo pat metu rugpjūtį darbdaviai registravo 16,1 tūkst. laisvų darbo vietų. (Užimtumo Tarnyba)
Taigi Lietuva turi darbo neturinčių žmonių. Turime jaunimo. Turime žmonių regionuose. Turime Užimtumo tarnybą. Turime darbdavius, kurie nuolat kalba apie „darbuotojų trūkumą“.
Ir tada atsiranda labai paprastas klausimas:
jeigu darbuotojo reikia – kodėl pirmiausia neieškoma Lietuvoje?
Gal darbuotojas iš Lietuvos per brangus? Gal reikia mokėti jam normalų atlyginimą? Gal reikia gerbti jo teisę derėtis? Gal nepatogu, kai Lietuvos darbuotojas žino savo teises ir gali pasakyti: „Už tokį atlyginimą nedirbsiu“? Na, tuomet atsivežti žmogų iš tūkstančių kilometrų, kuris nuo pirmos dienos priklauso nuo konkretaus darbdavio, matyt, kai kam atrodo patogesnis sprendimas. Plačiau
