LPS „Sandrauga“ yra įsitikinusi jog sklandžiam darbo santykių reguliavimui, didelis dėmesys turi būti skiriamas kolektyvinėms sutartims.
Kolektyvinė sutartis – tai rašytinis susitarimas tarp darbdavio ir profesinės sąjungos dėl geresnių darbo, ekonominių ir socialinių sąlygų ir garantijų. Kolektyvinės sutartį gali sudaryti tik profesinės sąjunga, kitiems subjektams ši teisė nėra suteikta.
Kolektyvinėms sutartims Lietuvoje ypač privačiame sektoriuje skiriama labai mažai dėmesio, ir tai yra didelė problema. Viena iš jų darbo jėgos emigracija.
Nors darbo kodekso normos iš vienos pusės teoriškai skatina kolektyvines sutartis, tačiau iš kitos pusės darbdavys nėra suinteresuotas sudaryti jas.
Lietuva yra ratifikavusi Tarptautinės Darbo organizacijos Konvenciją Nr. 154 „Dėl kolektyvinių derybų skatinimo“. Šis Europos sąjungos teisės aktas yra akivaizdžiai ignoruojamas ir dėl blogo Europos Komisijos bendradarbiavimo su šalimis – narėmis darbo santykių srityje.
Darbdaviai vengia socialinio dialogo, derybų, teikdami kad jų įmonėse sudarytos itin palankios sąlygos darbuotojams dirbti arba remiasi kitais išvedžiojimais, taip atsiribodami nuo socialinio dialogo ir kolektyvinių sutarčių sudarymo. Nesuprantama ir neįvertinama kolektyvinių sutarčių svarba. Trūksta gerosios praktikos perėmimo iš užsienio šalių, ypač Skandinavijos. Žinoma, kad didelė atsakomybė dėl esamų socialinių, darbo, darbo sąlygų, darbo užmokesčio padėties tenka ne tik darbdaviams, bet ir Seimo nariams, Vyriausybei.
Mūsų politikai žiūri siaurai, be jokios prognozės ir strateginio darbo santykių planavimo Lietuvoje – pabrėžė Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis. Įvairūs institutai ar kitos struktūros užsiima įvairiomis diskusijomis, tačiau realių rezultatų kol kas nėra. Tik bendros visų profsąjungų pastangos galėtų išjudinti šią esamą padėtį.
Rūta Gelžinė