Artėja gegužės 1-oji – tarptautinė darbo diena. Jos istorija siekia 1886 m gegužės 1d. demonstracijas dėl 8 valandų darbo laiko per dieną ir darbo sąlygų užtikrinimo. Ši diena nuo 1919 iki 1929 buvo švenčiama ir Lietuvoje. Po okupacinio laikotarpio, paskelbus nepriklausomybę ši diena vėl sugražinta 1996 metais.
Gegužės 1-osios diena labai svarbi Lietuvos profsąjungoms, profsąjunginiam judėjimui. Apie profsąjungas, jų reikšmę, svarbą viešosios informacijos priemonės, švietimo sistema praktiškai-tyli. Per visą nepriklausomybės laikotarpį absoliučiai visos parlamentinės partijos, jau nekalbant apie liberalų, konservatorių, valstiečių, tame tarpe ir save vadinanti kairioji – socialdemokratų partija siaurino profsąjungų teises ir mažino dirbančiųjų, paprastų darbo žmonių socialines garantijas. Prisiminkime 2016 metų tuometinio socialdemokratų lyderio butkevičiaus ,,žygius“ prieš darbuotojus, prieš profsąjungas su savo darbo kodekso kratiniu. Nei vienas iš tuometinių socialdemokratų- europarlamentarų, nei seimo narių net piršto nepajudino, kad dėl vieno asmens sukelto chaoso ir apgaulingų teiginių sustabdytų kenkimą dirbantiesiems. Keisčiausia tai, kad į valdžią atėjus valstiečių daugumai, skubiai buvo priimtas ,,degradavęs darbo kodeksas“. Šiuo metu darbo kodeksas seimo narių nuolat taisomas kapitalo naudai. Beje, būtent dabartiniame darbo kodekse prieita iki tokio absurdo, kad teisingumą Lietuvoje vykdo ne Teismai, o valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vedėjas. Ir tokia ,,teisinė nesąmonė“ tinka visai aukščiausiajai Lietuvos valdžiai!
Daugiau nei trisdešimt metų dalyvaudamas profsąjunginėje veikloje vis labiau įsitikinu, kad profsąjunginis judėjimas yra vienintelis kelias užtikrinantis geresnę ir vieningesnę ateitį. Susiduriame su iššūkiais, kaip įveikti agresyvią, nereguliuojamą, akivaizdžią žmogaus išnaudojimo sistemą, ypač žemesnės kvalifikacijos darbuotojams arba imigrantams iš kitų šalių. Šiandien dar svarbiau paraginti burtis į profsąjungas ir tuos žmones, kurie galbūt niekad negalvojo stoti į jas, nes nebuvo šiurkščiai pažeistos jų teisės ir neteko susipažinti su profsąjungų misija. Kiek kartų teks kartoti, kad darbuotojų grupei veikiant ir kalbant kartu, darbdavys neabejotinai ieško sprendimų.
Profesinės sąjungos derasi su darbdaviu dėl darbo užmokesčio, darbo ir sveikų darbo sąlygų, socialinių garantijų, ne tik teikia teisines konsultacijas, bet ir pačios ruošia procesinius dokumentus ir atstovauja savo narių interesus, kontroliuoja darbo įstatymų laikymąsi ir t.t.
Kol kas aukščiausios Lietuvos institucijos ir toliau toleruoja neteisingumą, apgaudinėja su ,,sumine darbo laiko apskaita“, o pagrindinės informacijos priemonės nuolat bruka mintis, kad profesinės sąjungos yra nesvarbios, kad jos nieko nepadės, nes darbo vietos yra puikios, lanksčios ir nėra jokių rūpesčių, jokio vargo. Tyčia nutylima, kad daugelis darbuotojų ypač regionuose beveik neturi pasirinkimo, ir priversti sutikti su darbdavio sąlygomis. Darbuotojai nori teisingo darbo užmokesčio ir tokių darbo sutarčių, darbo sąlygų, kurios suteiktų jiems teises, sudarytų sąlygas pragyventi Lietuvoje. Todėl profesinės sąjungos jiems būtinai reikalingos.
Kaip ir visas pasaulis, turime pažymėti gegužės 1-ąją kaip darbuotojų teisių gynimo, kovos už dirbančiųjų darbo sąlygas, už darbuotojus vienijančių profsąjungų teises. Kol kas turime galimybę laisvai kalbėti ir ginti žmonių bei profsąjungų iškovojimus.
Pirmininkas Kęstutis Juknis