Spalio 23 d. iš darbo išėjo daugiau kaip 1300 JAV Oregono ir Vašingtono valstijų pasienyje esančios ligoninių, vaistinių sistemos „PeaceHealth Southwest“ darbuotojų. Jie prašė darbdavio spręsti problemas, susijusias su per mažu darbuotojų skaičiumi ir siūlyti padidinti atlyginimus, kurie atitiktų 16 proc. didesnes pragyvenimo išlaidas nei JAV vidurkis. Ligoninių darbuotojai ir vaistininkai, dirbantys tokiose įmonėse kaip „Kaiser Permanente“ ir „Walgreens“, reikalauja geresnių darbo sąlygų, kad būtų lengviau spręsti darbo užmokesčio, nepakankamo darbuotojų skaičiaus ir pacientų priežiūros klausimus.
Visoje šalyje vyko streikai vaistinių filialuose, tačiau „PeaceHealth Southwest“ nepripažino darbuotojų reikalavimų. „Paskelbus apie streiką, jie atšaukė visas mūsų derybų datas ir pasakė, kad jei streikas tęsis ilgiau nei iki lapkričio pirmosios, jie atims mūsų sveikatos draudimą“…
Pagrindinės problemos prasidėjo ne nuo Covid-19 pandemijos. Dar prieš pandemiją sveikatos darbuotojams buvo sunku. Trūko darbuotojų, todėl darbo krūvis visiems buvo didelis. Jų trūkumą dar labiau apsunkino po pandemijos išaugę reikalavimai, kurie tik sustiprino perdegimo ir išsekimo jausmą. Vaistinių darbuotojai taip pat susidūrė su personalo trūkumu ir drastiškai išaugusiais reikalavimais dėl Covid-19 testavimo ir skiepijimo programų. Vaistinių darbuotojai buvo prislėgti tokio darbo pareigų paaštrėjimo be atitinkamo darbuotojų skaičiaus augimo. Tai „laukinis“ pokytis, palyginti su tuo, kaip tie patys darbuotojai buvo vertinami pandemijos metu. Prieš trejus metus jie buvo šlovinami kaip didvyriai, o dabar tiesiog palikti likimo valiai.
„Sprendimas streikuoti nebuvo priimtas lengvai. Žmonės klausdavo, ar pacientams nekils pavojus, kol streikuosite, o mes jiems atsakydavome, kad pacientams pavojus kyla kiekvieną dieną. Nueikite į greitosios pagalbos skyrių ir laukite aštuonias valandas. Gauni siuntimą dabar, o lauki šešis mėnesius. Tai krizė.“
Streikuojantys sveikatos priežiūros darbuotojai mano, jog jų pacientams kyla didesnis pavojus dėl perdegusių, išsekusių, nepakankamai darbuotojų turinčių slaugos komandų. Sveikatos priežiūros darbuotojų ir ligoninių vadovų derybose rūpestis dėl pacientų priežiūros tikriausiai tapo aktualesnis klausimas net už darbo užmokestį. Jie žino, kad pacientai negauna tokios priežiūros, kokios jiems reikia ir kokios jie nusipelno. Darbdavys nesugeba atlikti to, ką turėtų atlikti. Taigi, šiuo metu profsąjungų strategijoje svarbiausia yra galvoti apie pacientų priežiūrą.
Galiausiai streikas baigėsi susitarimu, kurį profsąjunga vertina labai optimistiškai. Jei jį ratifikuos nariai ir jis bus įgyvendintas, per ketverius metus darbo užmokestis padidės 21 %, bus investuojama į personalo iniciatyvas ir esamų darbuotojų mokymą. „Darbo užmokesčio ir išmokų paketas tikrai padės neatsilikti nuo pragyvenimo išlaidų, kad pritrauktume ir išlaikytume žmones. Bus sudaryti komitetai, kurie spręs, kaip geriau parinkti darbuotojus, kurias laisvas darbo vietas svarbiausia užpildyti ir kaip pakeisti darbo eigą, kad žmonės galėtų greitai ir efektyviai patekti pas gydytoją.“
Šis susitarimas turėtų tapti pavyzdžiu kitoms sveikatos priežiūros organizacijoms. Nors tai nėra panacėja sistemos problemoms spręsti, darbuotojų nuotaikos yra pakilios ir teikiančios vilties. Pirmiausia tikėtina, kad bus daugiau streikų, kuriais darbdaviai bus priversti įsiklausyti ir atsižvelgti į jų poreikius.
Lietuvos profesinės sąjungos ,,Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis pažymėjo, kad „Apskritai Jungtinėse Valstijose labai suaktyvėjo profesinių sąjungų ir streikų veikla, o tai yra pavyzdys teikiantis pasitikėjimo žmonėms. Pasauliui demonstruojamas tam tikras ,,sniego gniūžtės efektas“, kai žmonės mato realius laimėjimus, pasiektus įvairiose socialinėse grupėse.“
Pagal užsienio spaudą parengė Rūta Gelžinė