Praėjusį ketvirtį bendras JAV darbuotojams mokamas atlygis augo sparčiau nei tikėtasi, o tai rodo, kad darbo rinka vis dar aktyvėja. Liepos-rugsėjo mėn. darbo užmokestis augo 1,2 %, t. y. sparčiau nei ankstesnį ketvirtį (1 %), o tai prisidėjo prie bendro darbo užmokesčio augimo spartėjimo. Tuo tarpu išmokų augimas per tą patį laikotarpį nepakito.
Trečiąjį ketvirtį, palyginti su ankstesniais metais, darbo užmokestis ir išmokos padidėjo 4,3 %, t. y. lėčiau nei antrąjį ketvirtį (4,5 % per metus) ir pirmąjį ketvirtį (5 % per metus).
Šie duomenys rodo JAV darbo rinkos atsparumą esant didžiausioms palūkanų normoms per 22 metus – tai potencialus galvos skausmas Federalinei rezervų sistemai, kurios užduotis – valdyti infliaciją. Darbo užmokesčio augimas gali prisidėti prie tam tikro spaudimo didinti kainas, tačiau ekonomistai diskutuoja, kad darbuotojų darbo užmokesčio augimas galiausiai skatina infliaciją.
„Chipotle“ sako, jog gali tekti pakelti maisto kainas tam, kad Kalifornijos gyventojams galėtų sumokėti atlyginimus. Darbo vietų svetainės analizė parodė, kad nuo 2020 m. pirmojo ketvirčio iki šių metų trečiojo ketvirčio vartotojų kainos augo sparčiau nei darbo užmokestis privačiajame sektoriuje: vartotojų kainos augo 18,2 %, o darbo užmokestis – 16 %. Duomenys rodo, kad didžiąja dalimi darbo užmokestis augo lėčiau nei infliacija, taigi infliacija traukia aukštyn darbo užmokestį, o ne darbo užmokestis lemia infliaciją.
Darbo užmokesčio augimas skiriasi priklausomai nuo pramonės šakos. Gamybos darbuotojų darbo užmokestis padidėjo 21,4 % ir aplenkė vartotojų kainas, o paslaugų sektoriaus darbuotojų darbo užmokestis padidėjo 15,2 %. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl tiek daug amerikiečių jaučiasi niūriai dėl ekonomikos, nors daugelis statistinių duomenų yra „rožiniai“. Taip yra dėl to, kad žvelgiant į fiksuotos žmonių grupės darbo užmokesčio augimą, jis augo lėčiau nei bendras vidurkis.
Rugsėjo mėn. darbdaviai sukūrė 336 000 darbo vietų, t. y. daugiausia nuo sausio mėn., o nedarbo lygis tą mėnesį išliko žemas – 3,8 %. Naujų prašymų skirti bedarbio pašalpą skaičius tebėra istoriškai žemas, o laisvų darbo vietų skaičius ir toliau milijonais viršija aktyviai darbo ieškančių bedarbių skaičių. Tačiau ekonomistai prognozuoja, kad artimiausiais mėnesiais augimas, įskaitant įdarbinimą, sulėtės. Tikimasi, kad didesnės skolinimosi išlaidos, griežtesni bankų skolinimo standartai ir atnaujintas studentų paskolų grąžinimas padės atvėsinti ekonomiką.
Nors darbo užmokesčio duomenys yra svarbus veiksnys svarstant politikos veiksmus, centrinis bankas nežiūri į darbo užmokestį atskirai. Taip pat nieko negalima pasakyti apie darbo užmokestį, kol nežinome, kas iš tikrųjų vyksta su produktyvumu. Ekonomistų teigimu, su produktyvumo duomenimis susijusi problema yra ta, kad jie yra labai nepastovūs ir gali būti smarkiai koreguojami. Tačiau tai vis tiek labai svarbus elementas vertinant darbo užmokesčio augimo poveikį infliacijai.
Tuo tarpu Lietuvoje, kaip teigia Lietuvos Respublikos vyriausybės kanceliarija, „Palyginti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis, surenkamų mokesčių ir sukuriamo bendrojo vidaus produkto (BVP) santykis yra vienas iš prasčiausių. Tik padidinus BVP perskirstymą per mokesčių sistemą, būtų galimybė daugiau lėšų skirti gyventojų pajamoms didinti.” Šiemet spalį surengtoje „Tarptautinėje akcijoje prieš skurdą Lietuvoje“, LPS „Sandrauga“ iškėlė reikalavimą įvesti kainų lubas pagrindiniams maisto produktams (duonos produktams, pieno produktams, mėsai, daržovėms, kruopoms), tačiau anot ekonomikos ir inovacijų viceministrės Ievos Valeškaitės, „Valstybei numačius kainų lubas, nebūtų galimybės įsigyti tam tikrų prekių nustatytomis kainomis pasaulinėse rinkose, nes jose kainos nebūtų pavaldžios Lietuvos Respublikos įstatymams. <…> Tikėtina, kad būtų daromas poveikis daug didesniam rinkos segmentui bei sudaromos prielaidos laipsniškai plėsti reguliuojamų prekių sąrašą. Dėl kainų reguliavimų atsirastų ekonomikos disproporcijos, turėsiančios ilgalaikių negatyvių padarinių.”
Profesinės sąjungos pirmininkas Kęstutis Juknis sako, kad šios vyriausybės atstovai rašys ir atrašys viską taip, kad tik nereikėtų kaip nors keisti grėsmingos situacijos, kai skurstančiųjų skaičius didėja, o bent jau siūlomų priemonių kaip tai pakeisti nenorima net girdėti. Tokia buvo ir yra šios kadencijos vyriausybės pozicija.
Jeigu laisva visuomenė nepagelbės daugeliui skurstančiųjų, tai tokia visuomenė neišgelbės ir nedaugelio turtingųjų – B. Paskalis.
Pagal užsienio spaudą parengė Rūta Gelžinė