Visų šventųjų diena – krikščionių – skirta Visiems Bažnyčios kanonizuotiems asmenims paminėti. Pirmą kartą Visų Šventųjų šventė buvo pradėta švęsti IV a. kaip Visų Kankinių diena. Visų Šventųjų dieną į liturginį kalendorių įvedė popiežius Bonifacas IV, VII a. pradžioje. Ši šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais.
Vėlinės – visų mirusiųjų minėjimo diena. Krikščioniškoje tradicijoje ji siejama su 998 metais Cluny ( Prancūzija) benediktinų vienuolyno abato šv. Odilono vienuoliams duotu nurodymu kitą dieną po Visų šventųjų šventės melstis už mirusiuosius.
Vėlinės sietinos ir su senovės lietuvių religinės kultūros paveldu. Buvo tikima, kad Visų šventųjų ir Vėlinių dieną vėlės sugrįžta iš pasaulio į žemę, lanko savuosius. Jeigu šiomis dienomis į namus užklysdavo koks nors nepažįstamas žmogus, jis būdavo pagarbiai, maloniai priimamas, pavaišinamas. Manyta, kad tokie pakeleiviai yra vėlės arba vėlių pasiuntiniai.
Žinoma, kad per Vėlines kapuose žmonės kurdavo laužus, kuriuose buvo sudeginami seni kryžiai, kapų teritorijoje išvirtę medžiai. Prie laužų žmonės melsdavosi, giedodavo giesmes. Tokia tradicija – laužų kūrenimo ir bendruomeninių maldų, trunkančių aštuonias dienas tik išliko iki šiol ( Margionių km. Varėnos rajonas). Dabar paplitęs žvakių deginimas yra vėlyvas paprotys, siejamas su miesto tradicijomis.
Žmonės dažnai vienu -Vėlinių – vardu vadina tiek Visų šventųjų ( lapkričio 1 d.), tiek pačias Vėlines ( lapkričio 2 d.).
Galvojant apie amžinybėn išėjusį žmogų, tikriausiai svarbiausia malda ir atleidimas. Malda gali būti nuoširdi, atsiminti tai, kas gera, pasimelsti tyloje ir atleisti, kas buvo bloga – neužmiršti, bet – atleisti. Mat atleidimas ne tik išvaduoja mūsų pačių širdį nuo nuoskaudos, kuri širdį įkalina, mus sukietina, bet taip pat išlaisvina ir skaistykloje dėl tos mums padarytos nuoskaudos kenčiančią sielą.
Parengė Rūta Gelžinė