Keturių darbo dienų savaitė Europos sąjungoje išdiskutuota, tačiau direktyvų arba reglamentų šiuo klausimu nepriimta. Nors moksliniais tyrimais įrodyta, kad darbo efektyvumas padidėja 20 %, kai žmogus pailsėjęs dirba keturias dienas per savaitę, tačiau tai nėra pats svarbiausias profsąjungų uždavinys, bent jau Lietuvoje. Po 2016 metų liberalizuoto Darbo kodekso priėmimo tiek darbuotojai, tiek profsąjungos neteko daug teisių ir laisvių. Profsąjungų veikimo laisvė buvo stipriai apribota, darbdaviams tikint, kad vergiškomis sąlygomis bus pasiekti geresni rezultatai, didesnis pelnas. Tačiau jau išbandyta praktika rodo, kad svarbiausia ne darbo laiko ilgis, bet darbo efektyvumas, našumas. Mitas, kurį dėsto Socialinės apsaugos ir darbo ministras V. Šilinskas, kad „sutrumpinus darbo dienų skaičių per savaitę iki keturių, sugrius ekonomika, yra niekuo nepagrįstas“. Jo aiškinimai apie Kolektyvines sutartis kur neva tai galima susitarti dėl trumpesnio darbo laiko, nieko bendro neturi su praktika. ,,Liberalistinės ideologijos“, kad – kuo ilgiau dienų dirbsi tuo daugiau uždirbsi – tapo kaip anekdotas. Nueinančios valdžios aiškinimai apie šiandieninę Kolektyvinių sutarčių reikšmę yra pasityčiojimas iš dirbančiųjų ir profesinių sąjungų ir tai sėkmingai darė socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadės ir vadukai. Prieita iki to, kad ministerijos pavaldžioms įstaigoms net siunčia nurodymus, rekomendacijas, kad Kolektyvinėje sutartyje koks sąžiningesnis darbdavys nesugalvotų iš tikrųjų padidinti socialines garantijas ar pinigines išmokas. Manome, kad buvusiai vyriausybei, Seimo daugumai dirbančiųjų interesai apskritai nerūpėjo, todėl Darbo kodeksas tapo vergiškų santykių kodeksu. Jokiomis kolektyvinėmis sutartimis darbdaviai nesutiks įtvirtinti keturių darbo dienų savaitės vien dėl to, kad jie nepasitiki ateitimi ir valdžios stabilumu. Darbdaviai turi pajusti interesą, kad Kolektyvinės sutartys jiems naudingos, tas interesas galėtų būti ilgesnės darbo savaitės, kitų klausimų aptarimas Kolektyvinėje sutartyje.
Dėl Keturių dienų darbo savaitės Trišalė Taryba kaip buvo, taip ir lieka tik diskusijų klubas, nes jos nutarimai yra tik rekomendacinio pobūdžio. Kalbėtis, diskutuoti žinoma būtina ir sveikintina, ypač kai dalyviai Trišalėje Taryboje dirba nemokamai – tai tikras idėjų aruodas politikams.
Darbo sąlygų gerinimas, socialiai teisingas darbo apmokėjimas, nuolatinis darbo organizavimo ir darbo našumo tobulinimas yra tie elementai, kurie padės suprasti, kad pailsėjęs žmogus visada dirba efektyviau. Tai įrodoma moksliniais tyrimais.
Darbdavių atstovų baimės, kad bus prarasta daugiau nei 20 % BVP irgi yra praeities stereotipo klausimas, diskutuotinas, svarstytinas. Nemanykime, kad kaimynė Lenkija, nuo 2027 metų įvedanti keturių darbo dienų savaitę, nieko neskaičiavo ir nestrategavo. Mes, turėdami puikius ekonomistus, ekspertus, bankų strategus, nesiimame jokios iniciatyvos, todėl nuolat tūpčiojame, bambame ir niekaip neskaičiuodami perspektyvinio efekto, rizikuojame tapti atsilikėliais.
Kapitalas negaili lėšų visuomenės gąsdinimui dėl keturių darbo dienų savaitės.
Lietuvos darbdaviai turi didelių rezervų gerinti darbo sąlygas, darbo aplinką, darbuotojų lojalumą, tačiau šiandien pasirinkę įprastą kelią: užsimerkę verčia darbuotoją dirbti kelių darbuotojų darbo funkcijas, visur įvesdamas suminę darbo laiko apskaitą, vengiama mokėti už viršvalandinį darbą, į darbuotoją žiūrima kaip į robotą, visai nesigilinant, kad jis įmonei kuria pridedamąją vertę ir taip pat yra žmogus. Pavyzdys: į ką pavirto policija, kai buvęs vadas įvedė suminę darbo laiko apskaitą ir už pareigūnų nesumokėtus viršvalandinius – sutaupytus milijonus nupirko (nusipirko) naujas mašinas? Kiek buvo viešųjų ryšių akcijų, atrakcijų. Ir koks tragiškas rezultatas? Kam dabar tos mašinos, jei žmonės dėl socialinio teisingumo ignoravimo, dėl nesiskaitymo su tikrove, praktiškai dėl mažo darbo užmokesčio paliko teisėsaugos sistemą.
Lieka neaišku kodėl, šiandien tragiškai trūksta pareigūnų reikia, paklausti buvusių ir toliau vadovaujančių asmenų, kurie užmerkė akis, niekaip nepagalvoję pritarė ,,vadinamoms reformoms“. Akcentuoju – kokie šiandien pareigūnų krūviai, koks atėjusio dirbti pareigūno darbo užmokestis – nebesikartosiu.
Lietuvoje darbo savaitė 2,5 val. ilgesnė nei ES vidurkis.
Atsimenu laiką, kai valdžios nurodymu žmonės dirbdavo be poilsio dienų, vėliau šešias dienas per savaitę.
Įstatymu apibrėžta 40 valandų darbo savaitė, bet pagal Darbo kodekse žmogus gali dirbti ir 60 valandų per savaitę. Daugelyje įmonių, ypač privačiame sektoriuje, dar vyrauja masinis išnaudojimas: vienos profesijos darbuotoją verčiant dirbti už kitų profesijų darbuotojus ir mokant tik vieną darbo užmokestį, kitur, ypač provincijoje, apie kokį nors apmokėjimą už viršvalandinį darbą negali būti kalbos.
Todėl keturių dienų darbo savaitę būtina įvesti įstatymu, vengiant supriešinti atskiras darbuotojų grupes.
Darbdavius domina tik vienas rodiklis – pelnas, pelnas – bet kokia kaina pelnas, todėl draugiškų kolektyvinių derybų šiuo klausimu nenusimato.
Parengė Agnė Gelžinė