Pastaruoju metu mūsų nariams iškyla daug klausimų dėl darbo laiko apskaitos, apmokėjimo ir viršvalandžių taikymo.

Kaip prisimename ,,Sandrauga‘‘ jau 2016 metais prie vyriausybės rūmų protestavo prieš abstraktaus, liberalaus darbo kodekso įteisinimo. Tada socialdemokratai ir valstiečiai – žalieji seime priėmė dabar veikiantį darbo kodeksą, kuris atskirais momentais akivaizdžiai prieštarauja ne tik teisingumo , bet ir sąžiningumo principams.

Kaip ir buvęs darbo kodeksas (DK), taip ir šiuo metu veikiantis nustato darbuotojo darbo laiko normą, kuri yra 40 valandų per savaitę. Priminsiu, kad 8 valandų darbo dienos norma tarptautiniu mastu yra kaip esminis rodiklis Europos šalyse. Ją pažeidus drastiškai padidėja nelaimingų atsitikimų skaičius darbe,  ryškiai nukenčia darbuotojo sveikata, akivaizdžiai pakenkiama darbuotojo šeiminiams santykiams (DK- 28 straipsnis).

Viršvalandžiai, kaip paprastai dirbami darbdavio pavedimu, esant išimtiniams, staiga atsiradusiems atvejams. Nors ir reikalingas darbuotojo sutikimas dirbti viršvalandinį darbą, tačiau darbo kodeksas numato atvejus, kai tokio sutikimo nereikia ir tų išimčių darbdaviui pilnai užtenka, kad jam nereikėtų prašyti darbuotojo dirbti viršvalandžius. Verta prisiminti, kad viršvalandžiai turėtų būti apmokami ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžiu arba darbuotojo prašymu gali būti kompensuojami viršvalandinio darbo laiką padaugintą iš atitinkamo dydžio (pvz. pusantro), ir pridedant prie atostogų laiko.

Bet labai dažnai, kad nereikėtų kas mėnesį mokėti viršvalandžių darbdavys savo įsakymu įveda suminę darbo laiko apskaitą, pagal kurią darbuotojas yra tiesiog apvagiamas. Pavyzdys labai paprastas. Jūs per darbo mėnesį dirbote 20 valandų viršvalandžių ir už juos Jums nebus sumokėta, nes darbdavys naudosis apskaitiniu 3 mėnesiu laikotarpiu. Suėjus šiam laikotarpiui darbdavys įvertina ar darbuotojas yra išdirbęs daugiau negu bendra viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma. Čia ir prasideda įdomybės, nes įvedant suminės darbo laiko apskaitą sudaromi grafikai, kuriuose numatoma  iki 52 valandų darbo laiko norma per kiekvieną 7 dienų laikotarpį. Labai paprasta paskaičiuoti kiek darbo laiko norma padidėja darbuotojui per mėnesį, taikant suminę darbo laiko apskaitą. Ir tik tada, jei darbuotojas yra išdirbęs daugiau valandų, negu bendra viso apskaitinio laikotarpio darbo norma, už viršytą darbo laiko normą jam apmokama , kaip už viršvalandinį darbo laiką. Priminsiu, kad normali darbo laiko norma (be viršvalandžių, papildomo darbo, budėjimo) per mėnesį vidutiniškai yra 168-176 darbo valandos, o esant suminei darbo laiko apskaitai ,,normalus“ darbo laikas vidutiniškai padidėja 30 darbo valandų už kurias darbdavys tikrai nemoka kaip už viršvalandžius.

Šiuo metu net įvairiausios įstaigos tiek privačiame, tiek viešame sektoriuje, ypatingai regionuose įveda suminę darbo laiko apskaitą ir taip sutaupo pinigų nepriimdami dirbti papildomai darbuotojų, o tiesiog priversdami dirbti žmones pirštu baksnodami į darbo kodeksą.

Ar teisingai įvedinėjama suminė darbo laiko apskaita dažniausiai sprendžia ne darbdavio sudaryta darbo taryba, bet profesinė sąjunga, kuri turi reikalavimo teisę ir gali padėti žmogui darbe išlikti žmogumi.

Nuoširdžiai Jūsų,

LPS „Sandrauga“ Pirmininkas

Kęstutis Juknis

Kasmet pasaulis mini Tarptautinę moterų solidarumo dieną. Šios dienos atsiradimas siekia Antikos laikus, kai senovės Graikijoje moterys reikalaudavo ypatingo savo vyrų dėmesio ir netgi karai tą dieną turėdavo būti nutraukti, kad kariai galėtų būti su savo moterimis.

Tarptautinė moters diena pirmą kartą pradėta minėti 1911 metų kovo 8 d. Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje.

Mielos moterys,

Jūs gražios kaip Deivės, Jūs lepios kaip gėlės Jums reikia daug meilės ir daug šilumos…

Šią dieną Jums žydi pavasario gėlės. Daug džiaugsmo ir Meilės visoms visada…

Su kovo 8-ąją mielos Moterys

Nuoširdžiai Jūsų LPS „Sandrauga“ pirmininkas Kęstutis Juknis

Šiandien Vilniuje buvo paminėtas darbo ginčų komisijos veiklos dešimties metų jubiliejus, į kurį buvo pakviesti Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ atstovai, kitų profesinių sąjungų nariai, Konstitucinio ir kt. teismų teisėjai, seimo nariai ir kiti aukšti Vyriausybės atstovai. Šventės metu kalbėję  svečiai: Ana Selčinskienė-Socialinio apsaugos ir darbo ministerijos kanclerė; Irina Janukevičienė- Darbo ginčų komisijos Organizavimo skyriaus vedėja; Daiva Petrylaitė-Konstitucinio teismo teisėja, ir kiti garbūs svečiai, daug šiltų padėkos žodžių išsakė tiek Valstybinės darbo inspekcijos vadovui Jonui Griciui, tiek pačiai Darbo ginčų institucijai. Norime pasidžiaugti, jog taip pat buvo padėkota ir Lietuvos profesinių sąjungų federacijai „Sandrauga“ dėl ilgamečio bendradarbiavimo, sprendžiant dirbančiųjų darbo, ekonominius ir socialinius klausimus.

Rūta Gelžinė

Brangūs žmonės, profesinės sąjungos „Sandrauga“ nariai, dirbantieji,

Vasario 16-oji – mūsų Tautos laisvės šventė, svarbi kiekvienam lietuviui. Švęsdami šią iškilmingą datą branginkime Tėvynę, laisvę, kalbą, tradicijas.

Tausokime ir gerbkime vienas kitą ir su pasitikėjimu švęskime atkurtą ir nuolat kuriamą Lietuvą.

Taikos ir ramybės Jums ir Jūsų artimiesiems.

Nuoširdžiai Jūsų,

Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas

Kęstutis Juknis

Streikas – paskutinė žmonių viltis išsikovoti savo tikslų, būti išgirstiems ir pamatytiems. Bet ar tikrai visada streikas padeda? Ar valdžia išgirsta žmonių prašymus? Ar stengiasi keisti ir keistis.

Nors metai dar tik įsibėgėja, streikai neatsilieka iš paskos. Dešimtys tūkstančių universitetų darbuotojų Jungtinėje Karalystėje vėl išėjo į gatves streikuoti prieš blogas darbo sąlygas, mokestį ir pensijų mažinimą. Protestuotojai pasiryžę streikuoti iki kovo mėnesio pabaigos, kad iškovotų geresnes darbo sąlygas, atlyginimų didinimą ir užkirsti kelią pensijų mažinimui.

Prie protesto prisijungė visų sričių universiteto darbuotojai, nuo dėstytojų, administratorių, bibliotekos darbuotojų iki valytojų. Dėl vykstančio streiko, studentams nevyksta paskaitos. Todėl dėl šių problemų kenčia ne tik darbuotojai, bet ir studentai. Bet ar darbuotojai gaus ko nusipelnė? Ar juos išgirs? Ar studentai turės kentėti ir prarasti svarbias mokslo ,,šaknis“ dėl valdžios? Kada nebereikės prašyt geresnio gyvenimo ir kada jį suteiks mums mūsų valdžia?

Praktika rodo, kad aukšto ekonominio išsivystymo šalyse darbuotojai vienu ar kitu keliu pasiekia savo tikslą. Tegul tai būna ne pilnas tikslo pasiekimas, bet pirmas žingsnis. Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje profsąjungoms paskelbti streiką, reikia nunešioti geležines klumpes ir suverpti niekad nesibaigiantį pluošto kuodelį…

Rūta Gelžinė